2011 m. gruodžio 6 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – Teismas) priėmė nutarimą byloje Jankauskas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 21978/07). Atsižvelgęs į Vyriausybės pateiktą vienašalę deklaraciją ir remdamasis Konvencijos 37 straipsnio 1 dalies c punktu, Teismas išbraukė iš bylų sąrašo pareiškimo dalį, susijusią su skundais pagal Konvencijos 3 ir 8 straipsnius (kankinimo uždraudimas ir teisė į privataus gyvenimo gerbimą) dėl kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygų bei susirašinėjimo su Teismu cenzūros. Kiti skundai paskelbti nepriimtinais.

Tai pirmasis Teismo nutarimas byloje prieš Lietuvą, kuriuo pareiškimas išbrauktas iš bylų sąrašo atsižvelgus į vienašalę deklaraciją. Pastebėtina, kad ir Teismas, ir Europos Taryba skatina taikių susitarimų sudarymą ir vienašalių deklaracijų teikimą (nepavykus susitarti taikiai), ir pastaruoju metu valstybės, Europos Tarybos narės, vis dažniau taiko tokią praktiką.

Skirtingai nei taikūs susitarimai, vienašalės deklaracijos tiesiogiai Konvencijoje nėra įtvirtintos, jų pateikimo galimybė kyla iš Teismo praktikos. Teismas pirmą kartą vienašalių deklaracijų klausimą nagrinėjo byloje Tahsin Acar prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 26307/95, 2003 m. gegužės 6 d. Didžiosios kolegijos sprendimas), kurioje nurodė, kad tam tikromis aplinkybėmis, remiantis vienašale deklaracija, bylą galima išbraukti pagal Konvencijos 37 straipsnio 1 dalies c punktą (kuriame numatyta, kad Teismas gali išbraukti bylą iš sąrašo bet kurioje proceso stadijoje, jei nėra pagrindo toliau tirti pareiškimo), net jei pareiškėjas pageidauja tęsti jos nagrinėjimą. Teismas taip pat nurodė kriterijus, į kuriuos yra atsižvelgiama, sprendžiant, ar nėra būtina tęsti bylos nagrinėjimą dėl pagarbos žmogaus teisėms. Vertinama, ar byloje keliami klausimai jau yra nagrinėti Teismo praktikoje, ar valstybė aiškiai pripažįsta Konvencijos pažeidimą, ar šalys neginčija bylos faktų; taip pat vertinamos bendrosios panašių pažeidimų prevencijos priemonės, kurių valstybė jau yra ėmusis arba įsipareigoja imtis, bei valstybės įsipareigojimai atlyginti pareiškėjo patirtą žalą ir bylinėjimosi išlaidas ir, jei tai įmanoma, imtis kitų individualių priemonių siekiant atitaisyti pažeidimo padarinius.

Vienašalės deklaracijos sąlygoms buvo pritarta 2011 m. rugpjūčio 31 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1039 „Dėl Europos Žmogaus Teisių Teismo bylos Jankauskas prieš Lietuvą“. Deklaracijoje pripažinta, kad šios bylos aplinkybėmis pareiškėjo kalinimo sąlygos neatitiko Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų dėl tardymo izoliatoriaus perpildymo ir sanitarinių sąlygų, taip pat kad pareiškėjo susirašinėjimo su Teismu cenzūravimas neatitiko Konvencijos 8 straipsnio garantijų. Atkreiptinas dėmesys, kad perduodamas šį pareiškimą Vyriausybei Teismas nurodė savo 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą (Nr. 53254/99), kuriuo inter alia buvo konstatuoti Konvencijos 3 ir 8 straipsnių pažeidimai dėl kalinimo sąlygų ir susirašinėjimo su Teismu cenzūravimo toje pačioje kardomojo kalinimo institucijoje bei panašiu laikotarpiu, kaip ir Jankausko byloje. Primintina, kad R. Jankauskas buvo kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje 1999–2001 m., iš viso 2 metus ir 7 mėnesius (V.Karalevičius buvo kalinamas 1997–2000 m.). Nustatyta, kad vidutiniškai R. Jankauskui tekęs gyvenamasis plotas neatitiko nei Lietuvos teisės aktų reikalavimų, nei Teismo praktikoje suformuluotų kriterijų (Teismas pripažįsta, kad tam tikrais atvejais kalinimo sąlygos, kai kalinamajam tenka itin mažas gyvenamasis plotas, savaime gali lemti pažeidimo nustatymą). Iki 2000 m. įsigaliojusių Kardomojo kalinimo įstatymo pakeitimų galėjo būti cenzūruojami ir Teismui adresuoti kalinamųjų laiškai. Teismas yra konstatavęs Konvencijos pažeidimus dėl kalinimo tardymo izoliatoriuose sąlygų bei susirašinėjimo su Teismu cenzūros ir kitose – Savenkovo (Nr. 871/02, 2008-11-18), Valašino (Nr. 44558/98, 2001-07-24) bei Puzino (Nr. 44800/98, 2002-03-14) bylose prieš Lietuvą. Taigi Teismo praktika Jankausko byloje keliamais klausimais buvo aiški.
Pagal vienašalę deklaraciją Vyriausybė taip pat įsipareigojo sumokėti pareiškėjui 5 000 eurų kompensaciją, kuri apima bet kokią patirtą turtinę ar neturtinę žalą ir išlaidas.

Pareiškėjas, buvęs teisėsaugos pareigūnas, taip pat skundėsi, kad buvo kalinamas kartu su jau teistais asmenimis, tačiau Teismas šį skundą pripažino nepriimtinu dėl vidaus teisinių gynybos priemonių nepanaudojimo pagal Konvencijos 35 straipsnio 1 ir 4 dalis. Taip pat pareiškėjas teigė, kad tardymo izoliatoriuje jam nebuvo suteikta tinkama sveikatos priežiūra; jis skundėsi ir dėl to, kad jo asmens kratą atliko moteris pareigūnė. Atsižvelgęs į jam pateiktus dokumentus ir Lietuvos institucijų bei teismų sprendimus, Teismas nusprendė, kad minėti skundai yra nepagrįsti ir Konvencija ar jos protokolai nebuvo pažeisti, todėl šią pareiškimo dalį atmetė kaip aiškiai nepagrįstą pagal Konvencijos 35 straipsnio 3 ir 4 dalis.

Nutarimas Jankauskas prieš Lietuvą (anglų k.)