2012 m. sausio 17 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – Teismas) paskelbė du sprendimus: viename iš jų – byloje Varapnickaitė – Mažylienė prieš Lietuvą – Konvencijos pažeidimo nerasta, kitame – Butkevičius prieš Lietuvą – nustatytas pažeidimas dėl ilgo proceso. Abu pareiškėjai į Teismą buvo kreipęsi dar 2005 ir 2006 metais.

Byloje Varapnickaitė – Mažylienė prieš Lietuvą pareiškėja, remdamasi Konvencijos 8 straipsniu (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) ir 13 straipsniu (teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę) Teismui skundėsi dėl to, kad dienraštyje „Lietuvos aidas“ Vilniaus miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnyba (toliau – Vilniaus VTAT) atskleidė informaciją apie jos privatų gyvenimą ir jos nepilnamečio sūnaus sveikatą, o Lietuvos teismai neapgynė teisės į privatų gyvenimą.

2001 m. birželio 15 d. dienraštyje „Lietuvos Aidas“ buvo paskelbtas straipsnis apie Vilniaus VTAT darbą, patiriamus iššūkius ir problemas. Straipsnyje aptariant problemas dėl teismų procesų, kaip pavyzdys paminėtas ir pareiškėjos atvejis (pareiškėja bylinėjosi su buvusiu sutuoktiniu dėl jų vaiko gyvenamosios vietos nustatymo), tačiau jokie konkrečius asmenis padedantys identifikuoti duomenys neatskleisti.
Pareiškėja pateikė ieškinį dėl žalos atlyginimo Vilniaus VTAT. Po pakartotinio bylinėjimosi, 2004 m. birželio 18 d. Vilniaus apygardos teismas dar kartą paliko nepakeistą Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimą, kuriuo ieškinys buvo atmestas. Teismai nusprendė, kad straipsnyje nebuvo nurodyta jokia konkreti informacija, aiškiai identifikuojanti pareiškėją. Remdamiesi šia išvada, teismai konstatavo, kad pareiškėja neįrodė, jog Vilniaus VTAT atskleidė informaciją apie jos privatų gyvenimą ar duomenis apie jos sūnaus sveikatą.
2004 m. lapkričio 29 d. nutartimi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nepatenkino pareiškėjos kasacinio skundo. Jis pakartojo žemesnės instancijos teismų išvadas, kad straipsnyje pateikta informacija neleido aiškiai jos identifikuoti. Tą pačią dieną Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė ir atskirąją nutartį dėl Vilniaus VTAT veiklos.

Nagrinėdamas bylą Teismas priminė savo praktiką bylose dėl Konvencijos 8 straipsnio, taip pat rėmėsi Vyriausybės pateiktais argumentais, kad ginčijamame „Lietuvos Aido“ straipsnyje buvo aprašomos kasdienės Vilniaus VTAT darbo problemos ir specifika, tačiau jame nebuvo nurodyta jokia asmeninė pareiškėjos ar jos sūnaus informacija. Be to, Teismas pastebėjo, kad pareiškėjos ir/ar jos sūnaus iš straipsnyje minimos informacijos nebuvo įmanoma identifikuoti, atsižvelgiant į tai, kad kalbama apie viso Vilniaus miesto, kuriame tuo metu gyveno apie 122 tūkstančius vaikų, situaciją. Teismas taip pat pažymėjo, kad straipsnyje nebuvo jokios informacijos apie pareiškėjos profesiją, darbovietę ar gyvenamąją vietą ir kad vidaus teismų sprendimai, kuriais pareiškėjos skundas dėl tariamos galimybės ją atpažinti iš straipsnio atmestas, nebuvo šališki. Teismas rėmėsi ir Vyriausybės argumentu, jog didžiąją informacijos apie pareiškėjos privatų gyvenimą dalį pareiškėja pati atskleidė žiniasklaidai dar iki straipsnio „Lietuvos Aide“ publikacijos (dar anksčiau viename iš dienraščių buvo paskelbtas pareiškėjos atviras laiškas, kitame – interviu su ja, be to, pareiškėja buvo atskleidusi savo privataus gyvenimo aspektus ir televizijos laidoje). Taigi Teismas nustatė, kad Lietuva nepažeidė pareiškėjos teisės į privataus ir šeimos gyvenimą gerbimą.

Dėl pareiškėjos skundo, kad vidaus teismai negynė jos teisės į privatų gyvenimą, Teismas, vertindamas Konvencijos 13 straipsnio požiūriu, konstatavo, kad bylai reikšmingu metu Lietuvoje egzistavo teisinė bazė, reikalinga veiksmingai privatumo gynybai, o vien tai, kad pareiškėjos skundai vidaus teismų buvo atmesti dėl įrodymų trūkumo, nereiškia, kad tokia teisinės gynybos priemonė neveiksminga.
Pasisakydamas dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo atskirosios nutarties Teismas rėmėsi Vyriausybės išaiškinimu, kad kasacinės instancijos teismas ėmėsi prevencijos, kad ateityje būtų užkirstas kelias galimiems Vilniaus VTAT pažeidimams privataus ir šeimos gyvenimo srityse. Įvertinęs visas aplinkybes, Teismas paskelbė pareiškėjos skundą pagal Konvencijos 13 straipsnį dėl veiksmingos vidaus teisinės gynybos priemonės nepriimtinu ir jį atmetė pagal Konvencijos 35 straipsnio 3 ir 4 dalis.
Pastebėtina, kad du teisėjai pateikė atskirąsias nuomones, kuriose ypač pabrėžiama asmens sveikatos duomenų apsauga.

Byloje Butkevičius prieš Lietuvą pareiškėjas, remdamasis Konvencijos 6 straipsniu (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą), Teismui pirmiausia skundėsi dėl pernelyg ilgos baudžiamojo proceso, kuriame jis buvo pripažintas nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu, trukmės ir dėl to prarastos galimybės atgauti skolą.

Pareiškėjas, dar 1994 m. suteikęs privačiai įmonei paskolą ir vėliau jos neatgavęs, kreipėsi į Lietuvos teismus, kurie priteisė negrąžintą skolą ir palūkanas. Nesant įmonės turto, sprendimas nebuvo įvykdytas, o pareiškėjas įmonės vadovams iškeltoje baudžiamojoje byloje buvo pripažintas nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu. 2005 m. spalio 11 d. nutraukus baudžiamąją bylą dėl suėjusio senaties termino, pareiškėjas nepasinaudojo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodyta galimybe pateikti civilinį ieškinį įmonės teisių perėmėjui arba asmenims, dėl kurių kaltės pareiškėjas patyrė nuostolių. Jis kreipėsi į Lietuvos teismus, prašydamas iš valstybės priteisti dėl per ilgai užtrukusio baudžiamosios bylos proceso patirtą turtinę ir neturtinę žalą, tačiau ji nebuvo atlyginta.

Atsakydamas į Vyriausybės argumentus, kad pareiškėjo civilinių teisių klausimas jau buvo išspręstas 1994 m., Teismas pastebėjo, kad Lietuvos teismai patys vėliau pripažino pareiškėją civiliniu ieškovu, taigi ir vėl sprendė jo civilinių teisių klausimą. Nepanaudotą galimybę apskųsti teismo sprendimo nevykdymą ar pateikti civilinį ieškinį pasibaigus baudžiamajam procesui Teismas įvertino kaip nereikšmingą teisei į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką užtikrinti. Remdamasis gausia savo praktika panašiose bylose bei jose išdėstytomis nuostatomis, kad vertinant proceso trukmę, būtina atsižvelgti į visas nagrinėjamos bylos aplinkybes, Teismas nustatė, kad beveik 10 metų ir 4 mėnesius užsitęsęs nors ir sudėtingas teisminis nagrinėjimas neatitiko Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje keliamo reikalavimo išnagrinėti bylą „per kuo trumpiausią laiką“.

Pareiškėjui priteista 4 800 eurų neturtinei žalai atlyginti. Teismui neįžvelgus priežastinio ryšio tarp nustatyto pažeidimo ir turtinės žalos, pareiškėjo reikalavimas atlyginti turtinę žalą atmestas.

Pareiškėjo skundą pagal Konvencijos 6 straipsnį dėl tariamo teisėjų šališkumo Teismas, remdamasis Konvencijos 35 straipsnio 4 dalimi, atmetė dėl vidaus teisinės gynybos priemonių nepanaudojimo.



Teismo sprendimas byloje Varapnickaitė-Mažylienė prieš Lietuvą (anglų kalba)
Teismo sprendimas byloje Butkevičius prieš Lietuvą (anglų kalba)