Byloje Gineitienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 20739/05) 2010 m. liepos 27 d. priimtame sprendime Teismas konstatavo, kad Lietuva nepažeidė Konvencijos 8 straipsnio, garantuojančio teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, kartu su Konvencijos 14 straipsniu, numatančiu diskriminacijos uždraudimą.
Pareiškėja Europos Žmogaus Teisių Teismui 2005 m. pateiktame pareiškime skundėsi dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) pažeidimo dėl to, kad jos dukters A. G. gyvenamoji vieta buvo nustatyta su tėvu, taip pat dėl tariamo Konvencijos 14 straipsnio (diskriminacijos uždraudimas) ir 9 straipsnio (minties sąžinės ir religijos laisvė) pažeidimo dėl to, kad nustatant abiejų dukterų (I. G. ir A. G.) gyvenamąją vietą su tėvu pareiškėja buvo tariamai diskriminuojama dėl jos religinių įsitikinimų (konkrečiai dėl jos priklausymo religinei bendruomenei Ošo meditacijos centrui „Ojas“).
Vyriausybė teigė, kad Lietuvos teismai, nustatydami abiejų pareiškėjos dukterų nuolatinę gyvenamąją vietą su tėvu, vadovavosi išimtinai vaikų interesais ir norais, o ne pareiškėjos religiniais įsitikinimais.
Teismas, pripažinęs pareiškimą priimtinu ir išnagrinėjęs jį iš esmės, nustatė, kad Lietuvos teismų sprendimai dėl abiejų vaikų nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo su tėvu apribojo pareiškėjos teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, numatytą Konvencijos 8 straipsnyje. Tai konstatavęs, toliau Teismas nagrinėjo, ar iš tikrųjų su pareiškėja ir jos buvusiu sutuoktiniu buvo pasielgta skirtingai, nepaisant to, kad jų abiejų situacijos buvo vienodos ar iš esmės panašios. Šiuo požiūriu Teismas priminė, kad Konvencijos 14 straipsnis užtikrina, kad asmenims naudojantis Konvencijos garantuojamomis teisėmis su jais nebus nepagrįstai skirtingai elgiamasi panašiose situacijose. Teismui šioje byloje buvo svarbu nustatyti, ar priežastys, pateisinančios pareiškėjos teisės į šeimos gyvenimo gerbimą apribojimą, buvo tinkamos ir pakankamos 8 straipsnio požiūriu.
Tai vertindamas, Teismas pabrėžė, kad Lietuvos teismai nagrinėdami bylą dėl pareiškėjos dukterų nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo, atliko išsamią geriausių vaiko interesų analizę. Teismui ypač padarė įspūdį tai, kaip Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsižvelgė į vaikų nuomonę, kurie visose proceso stadijose pareiškė tvirtą norą gyventi su tėvu. Teismas taip pat pažymėjo, kad vaiko teisių apsaugos specialistai pareiškėjos gyvenimo aplinkos sąlygas įvertino kaip „nesaugias“. Galiausiai, Teismas atsižvelgė ir į tai, kad šioje byloje buvo siekiama neišskirti seserų, juolab, kad jas siejo glaudus emocinis ryšys. Teismo manymu, Lietuvos teismų argumentacija aiškiai rodo, kad byloje lemiamą reikšmę turėjo vaiko interesai. Taigi Teismas padarė išvadą, kad tokia argumentacija buvo tinkama ir pakankama.
Teismas taip pat nagrinėjo, ar Lietuvos teismai diskriminavo pareiškėją dėl jos religinių įsitikinimų. Detaliai išanalizavęs Lietuvos teismų sprendimus, Teismas konstatavo, kad bylą nagrinėję teismai didžiausią reikšmę suteikė geriausiems vaiko interesams, o ne pareiškėjos religiniams įsitikinimams. Iš tikrųjų teismų sprendimuose yra keletas pastraipų, kuriose minimas pareiškėjos priklausymas religinei bendruomenei, tačiau tas tekstas nėra susijęs su pareiškėjos gebėjimu auklėti vaikus. Dar daugiau, Aukščiausiasis Teismas aiškiai nurodė, kad nagrinėjama byla iš esmės skiriasi nuo Teismo ankstesnių sprendimų bylose Hoffmann ir Palau-Martinez, kuriuose, nustatant vaikų gyvenamąją vietą, pareiškėjų religiniai įsitikinimai turėjo lemiamą reikšmę. Tuo tarpu šioje byloje pateiktoje Lietuvos teismų argumentacijoje nėra nieko, kas leistų daryti išvadą, jog, jei ne pareiškėjos religiniai įsitikinimai, būtų nuspręsta kitaip. Teismas padarė išvadą, kad šioje byloje taikomos priemonės buvo pagrįstai proporcingos siekiamam teisėtam tikslui.
Atsižvelgdamas į tai, Teismas konstatavo, kad skirtingas elgesys su tėvais buvo objektyviai ir pagrįstai pateisinamas. Todėl Konvencijos 8 straipsnis kartu su 14 straipsniu nebuvo pažeistas.
Nenustačius Konvencijos 8 straipsnio kartu su 14 straipsniu pažeidimo, Teismas nusprendė, kad nebūtina atskirai nagrinėti pareiškėjos skundo dėl tariamo Konvencijos 9 straipsnio (minties sąžinės ir religijos laisvė) pažeidimo.

Teismo sprendimas byloje Gineitienė prieš Lietuvą (anglų k.)