Teismas perdavė Lietuvos Respublikos Vyriausybei Rimanto Biržiečio pareiškimą (pareiškimo Nr. 49304/09), kuriame pareiškėjas, remdamasis Konvencijos 3 (kankinimo uždraudimas), 5 (teisė į laisvę ir saugumą), 14 (diskriminacijos uždraudimas) ir 17 (piktnaudžiavimo teisėmis uždraudimas) straipsniais, skundžiasi dėl draudimo jam auginti barzdą Marijampolės pataisos namuose. Tačiau Teismas suformulavo Vyriausybei klausimą tik pagal Konvencijos 8 straipsnį, garantuojantį teisės į privatų gyvenimą gerbimą, t.y. ar pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos šiuo aspektu.

Marijampolės pataisos namuose, remiantis šių pataisos namų vidaus tvarkos taisyklėmis, pareiškėjui buvo uždrausta auginti barzdą dėl būtinumo tiksliai ir operatyviai identifikuoti asmenį, kontroliuojant nuteistųjų asmenų judėjimą. Pareiškėjas dėl to kreipėsi į administracinius teismus. Nors Vilniaus apygardos teismas pareiškėjo skundą patenkino, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jo skundą atmetė. Šis teismas, atsižvelgdamas į įstatymo ginamas asmenines neturtines teises ir vertybes, laikėsi pozicijos, kad teisė nuteistajam nešioti barzdą (ją užsiauginti) žmogaus orumo požiūriu negali būti laikoma įstatymo ginama, jei ši teisė nėra tiesiogiai susijusi su kitomis įstatymo saugomomis vertybėmis, pvz., su tuo, kad asmuo laikosi tam tikrų religinių įsitikinimų. Vien noras užsiauginti barzdą, pasak teismo, neturėtų būti laikomas įstatymo saugomo žmogaus orumo elementu, todėl toks draudimas neturi būti numatytas įstatyme (pagal Konvenciją privataus gyvenimo ribojimas turi būti numatytas įstatyme). Be to, atsižvelgdamas į tai, kad vienas iš pagrindinių pataisos įstaigų režimo reikalavimų yra vykdyti nuolatinę nuteistųjų priežiūrą, teismas konstatavo, jog tam tikri suvaržymai nuteistųjų atžvilgiu yra pagrįsti ir proporcingi.

Teismas, vadovaudamasis Konvencijos 29 straipsnio 1 dalimi, iš karto spręs dėl pareiškimo priimtinumo ir jo esmės.